Užjaučiame Mazurų šeimą 2014-06-05
Gegužės 27 dieną Antalieptės gyventojai palydėjo į paskutinę kelionę Valeriją Mazurienę, sulaukusią 96 metų amžių.

Iš visos širdies užjaučiame vyrą Antaną, labai liūdintį, kad jos nebėra, dukrą, anūkus, giminaičius.

                            Nekrologas
           Valerija Mazūrienė (1918 – 2014)
 
Velionei Valerijai gyvenimas žemėje baigėsi 96-ą pavasarį, nes neseniai balandžio mėn. atšventė gimtadienį.
 
Valerija- uteniškė iš Vyžuonų miestelio, esančio rajono pakrašty. Tėvas buvo pačios taikiausios žemėje profesijos – medikas, felčeris. Mama sukosi apie namus, nes šeimoje augo 6 vaikai: 3 mergaitės ir 3 berniukai. Valerija buvo trečia šeimoje. Visus išlydėjo, ir Aukščiausiojo šaukiama buvo paskutinė. Primenu, kad 3 vaikai mirė maži.
 
Baigusi Vyžuonose pradinius mokslus, įstojo į Šiaulių mokytojų seminariją. Po ketverių metų – ji jau matematikos mokytoja Biržų rajono mokyklose. Buvo energinga, veikli mokytoja, daug laiko po pamokų skyrė tautinių šokių rateliui, visur dainavo.
 
Ten ir susipažino su netoliese gyvenusiu Antanu, kuris pagal iki šiol neišaiškintą straipsnį 5 m. atvargo Kazachstano koncentracijos stovykloje. Kartą Valerija į siuntinį su miltais įsuko 100 rublių banknotą, kurio tikrintojai nesurado. Pinigai padėjo Antanui grįžti į Lietuvą, be teisės joje gyventi. Nuolatinė pagalba jam peraugo į meilę. Antanas išmoko vargonauti, o ji dirbo mokytoja. Atsimename, kad tai  buvo nesuderinama. Antanas labai norėjo, kad vestuvės būtų kaimiškos, kurias suruošti žadėjo choristai. Velionės mama tuo metu labai sunkiai sirgo. Tad Antanas sutiko ir be jų kurti šeimą. Tai buvo 1956 m. Pasipylė tarybinei mokytojai nemalonumai. Prisimindama Antano sutikimą atsisakyti triukšmingų vestuvių, Valerija pasakė: “Tegul Dievas laimi, o velnias pralaimi“ ir metė mokytajystę. Neužilgo gimė duktė, o po 2 metų – sūnus (mirė 2003 m.). Velionė darbavosi namie: jauna mama, bet jau ne mokytoja – matematikė.
 
     Aš menu, mama, tavo lopšinę
     Tas sunkias ir bemieges naktis,
     Kaip saulutę lange rytmetinę
     Dar matau tavo mielas akis.
 
     Mes vaikai tarsi paukščiai išskrendam,
     Prie vartelių viena palikai.
     Nors sugrįžtam namo ir suklydę,
     Sutikai, niekada nepykai.
 
Paaugus vaikams Valerija dirbo kolūkyje laisvai samdoma darbininke, keletą metų gyveno Gaižiūnuose, Biržų rajone. Pusbroliui kunigui patarus, nusipirko namą Antalieptėje 1973 m., kur gyveno iki šiol. Ir taip visą gyvenimą kartu: abu mūsų bažnyčioje, abu į turgų, abu pas vaikus.
 
     Bet ...motulė paliko jau mus amžinai,
     Mūsų vargai ir džiaugsmai praeitin nugarmėjo.
     Mūs šeima nepaklydo kely,
     Nes šventai tavimi, Mama, tikėjom.
 
Klausom Kažkada nuskambėjusių žodžių,
Klausom Kažkada išdainuotų dainų,
Ieškom Kažkada dovanotų žiedų,
Kažkada išbučiuotų veidų...
 
Bet tyla. Kaip tas gedulo nuometas juodas
Ant peties, ant širdies, ant minties.
Ir nusvyra ranka – labai didelio liūdesio ženklas.

Šitoks metų laikas...
     Dosnumu atsiveria žemė.
     Nėr skaudesnės priešybės
     Už gyvenimą ir mirtį.
     Juodu visada greta.
Moko ir perspėja, jog suvis gretimai - žemiškas laikinumas ir dieviškoji Amžinybė.
 
Nebesutiksim Valerijos kaimynų laidotuvėse, palydėjo visus... Nerasim tupinėjančios prie tremtinių kryžiaus, neskambės jos sodrus balsas nei Antalieptės, nei Spitrėnų bažnytiniuose choruose. Nebeuždės rankos ant peties bet kuriam iš mūsų, kai matydavo, kad esi liūdnas ar susimąstęs. Jos jau nebėra gyvūjų tarpe, bet labai daug kur primins save savo buvusiais darbais, patarimais, ar prisiminsim jos akių žvilgsnį.
 
Iš visos širdies užjaučiame vyrą Antaną, labai liūdintį, kad jos nebėra, dukrą, anūkus, giminaičius.
 
O Tu, Valerija, po ilgos ir nelengvos žemiškos kelionės ilsėkis ramybėje.
 
2014.05.25-27
 
Danutė Rubliauskienė
 

Antalieptė 2010