Tikroji savivalda ir rinkimai į savivaldybes 2011-02-07 Straipsnis, publikuotas laikraštyje "Zarasų kraštas" Nr.10 (9082). 2011 m. vasario 4 d.

Žodžio “savivalda” pagrindinė prasmė yra tai, kad mes (paprasti žmogeliai) patys organizuojame savo gyvenamojoje teritorijoje problemų sprendimus, t.y. patys save valdome. Deja, iki tikrosios savivaldos Lietuvoje toli, kaip iki Mėnulio (jos Lietuvoje ir nebuvo praktiškai per visą dvidešimt nepriklausomybės metų)! Savivalda turi remtis vietos gyventojų iniciatyva iš apačios. Tuo tarpu dabar mus valdo partijos, kurių veiksmus stipriai įtakoja stambusis kapitalas, oligarchai. Jei skaitytojas pagalvos, kad apskritai neigiu partijų reikalingumą Lietuvoje, tai (užbėgdamas tokioms netikslioms išvadoms už akių) pabrėžiu:  partijos demokratinėje visuomenėje reikalingos, bet ne visose jos veiklos sferose. Pavyzdžiui, savivaldoje jos nebūtinos. Tad panagrinėkime šį klausimą detaliau.

Ar galėtų savivalda apseiti be Partijų vadovavimo?
Tikrai galėtų. Įsivaizduokime, kad yra priimtas Savivaldos įstatymas, kuriame iniciatyva tvarkyti vietos gyventojų ūkinius reikalus yra atiduota patiems žmonėms (apačioms).
Kokį valdymo modelį reikėtų naudoti?

Gal teoretikai iš visuomeninių mokslų srities ir pradėtų kurti savo modelius, t.y. „išradinėtų dviratį“, nusakantį kokiu būdu apačios turėtų save valdyti? Gerbiamieji, toks valdymo modelis jau seniai (gal ~4000 metų) yra žinomas (valdymo „dviratis“ išrastas)! Pats Dievas Biblijos tekstuose tokį valdymo modelį yra nurodęs (ateistai vietoje Dievo tenaudoja Gamtos sąvoką).

Apie šį paprastą valdymo modelį jau rašiau prieš keturis metus, kai vyko rinkimai į savivaldybes. Trumpai atpasakosiu dar kartą.
Kai Mozė vedė savo tautą per dykumą, žmonės pavargo, pykdavosi tarpusavyje, ginčydavosi. Negalėdami išspręsti problemų savo jėgomis, kreipdavosi į Mozę. Šis nuo ryto iki vakaro spręsdavo smulkias jų problemas, kol galutinai nusikamavo. Tada Mozei sapne pasirodė Dievas ir pasakė „Moze, suskirstyk savo tautą po 12 žmonių ir tegu jie turi vieną vyresnį. Tada vyresniuosius suskirstyk po 12 ir tegu jie turi vieną vyriausiąjį. Ir tu spręsk savo žmonių reikalus tiktai per vyriausiuosius ir vyresniuosius".

Nors Dievas aukščiau paminėtame tekste ir nenaudoja nei „savivaldos“, nei „modelio“ sąvokų, tačiau .nesunku matyti, kad ten yra aprašyta valdymo piramidė, t.y. pakopinis (hierarchinis) valdymo modelis. Šio modelio dėka net ir žemiausiojo visuomenės sluoksnio žmogus gali įtakoti sprendimus, priimamus aukštesniame lygmenyje (ir kas ypač svarbu, kad eilinis žmogus betarpiškai gali paklausti savo vyresniojo, kodėl tam tikri ūkiniai reikalai sprendžiami ne taip, kaip reikalavo eiliniai!). Vyresnieji perduoda žmonių pageidavimus aukštyn, kol pasiekiama aukščiausia sprendimus priimanti pakopa (Biblijos atveju – Mozė). Kiekvienas vyresnysis, atstovaujantis 12 žmonių iš žemesnės pakopos, yra tų žmonių išrenkamas pagal kokią nors lyderiavimo savybę.
Šis lyderiavimo ir piramidinio valdymo principas yra išlaikytas ir Gamtoje. Pavyzdžiui, elnių bandoje, vilkų rujoje ir kt. Prisiminkime kad ir gražią R.Kiplingo knygą apie Mauglį, vilkų rują ir jos vadą, kur užaugo Mauglis. Kodėl šiandien mes tokie akli ir tamsūs, kad to nematome, nesuprantame?

Tikiuosi, kad paprasti kaimo žmonės, perskaitę šias eilutes, supras, kaip reiktų taisyti savivaldos įstatymą. Bandykime aprašyti dar tiksliau.
Visą modelį galima pritaikyti dabar egzistuojančių seniūnijų teritorijose.

Taigi, susirenka 12 kaimynų ir išrenka iš savo tarpo vieną vyresnįjį (kaimynų skaičius 12 nėra esminis. Gali būti ir 10 ar pan.). Jeigu seniūnija didelė, tai tų vyresniųjų susidarys gerokai daugiau negu 12. Tada vyresnieji savo ruožtu vėl susiskirsto po 12 asmenų ir iš kiekvieno dvylikos yra išrenkamas vienas atstovas (vyresnis tarp vyresniųjų). Taip suformuojamas 3-iasis valdymo piramidės lygmuo (1-as lygmuo buvo eiliniai kaimo gyventojai, 2-asis lygmuo – vyresnieji, tiesiogiai atstovaujantys savo 12 kaimynų, 3-iasis lygmuo – vyresnieji, atstovaujantys 12 žmonių iš 2-ojo lygmens). Ir taip formuojame seniūnijoje savivaldos piramidę aukštyn, kol viršutiniame lygmenyje galiausiai lieka apie 12 žmonių (išrinktų iš viena pakopa žemesnio „vyresniųjų“ lygmens). Štai juos viršutiniame seniūnijos valdymo lygmenyje galėtume pavadinti „vyriausiasiais“. Ir kodėl gi jie negalėtų atlikti seniūnijos tarybos (ar valdybos,- pavadinimas nėra esminis dalykas) funkcijų? Iš savo tarpo vyriausieji (seniūnijos taryba) išsirenka seniūną!
Taip išrinkti seniūnai (viso rajono teritorijoje) puikiausiai gali atlikti rajono dabartinės tarybos funkcijas, o taip pat išrinkti iš savo tarpo merą.

„Visa kas greita ir teisinga“ pasakytų Bratka iš „Dviračio žynių“.

Taigi, mes ką tik aprašėme dviejų pakopų (seniūnų ir merų) SAVIVALDOS rinkimų modelį, kuriame įgyvendintas rinkimų principas, įvertinantis eilinių žmonių iniciatyvą iš apačios. Šis modelis labai gerai tinka kaimo vietovių savivaldybėse. Tinka jis ir miestų savivaldybėms. Tik ten reikėtų ženkliai sumažinti seniūnijas, t.y. kad miestų seniūnijos apimtų mažesnius gyventojų skaičius negu yra dabar.

Bet kurgi partijos? Ogi čia jų, kaip matėme, visai ir nereikia. Ūkiniams savivaldybės klausimams spręsti partijos nebūtinos (jos būtinos visos VALSTYBĖS valdymui per Seime priimamus įstatymus). Kad ir kaip žmonės koneveikia seimūnus, pastarieji nėra naivūs ir puikiai supranta, jog savivaldoje partiečiai taptų nereikalingi, jei sudarytų sąlygas tikrąjai iniciatyvai iš „apačios“. Todėl manau, kad Seimas artimiausiu laiku (vedinas savisaugos instinktų) tokio valdymo modelio Savivaldos įstatyme nepriims.

Palyginimui atkreipsiu dėmesį, kad dabartiniame SAVIVALDOS įstatyme yra tik iniciatyvos iš „apačios“ (piliečių pritraukimo prie savivaldos) IMITACIJA. Tuo tikslu (prieš apytiksliai keturis metus) socialdemokratai pradėjo ruošti įstatymą, kuriame buvo įvestos seniūnaičių (pradinėse įstatymo versijose vadinamų šaltyšių) visuomeninės pareigybės (siekiant ignoruoti arba bent sumenkinti bendruomenių judėjimą). Vėliau konservatoriai, tapę Seime valdančiąja dauguma, perėmė Socdemų pradėtą Savivaldos įstatymą ir priėmė dabar egzistuojantį.  Įstatymo vieta, apibūdinanti seniūnaičius, ydinga vien dėl to, kad ten nėra apibrėžta, koks žmonių skaičius (procentais nuo seniūnaitijos gyventojų skaičiaus) turi teisę išrinkti seniūnaitį. Pagal dabartinį įstatymą seniūnaitį gali išrinkti nors ir vienas žmogus, atėjęs į tokį „rinkiminį“ susirinkimą.

Jokiu būdu nenorėčiau įžeisti jau išrinktų seniūnaičių. Jų tarpe yra visokių žmonių. Kai kuriuos seniūnaičius tikrai rinko vietos gyventojai (tegu rinkėjų buvo tik keletas, atėjusių iš seniūnaitijos teritorijos). Kiti seniūnaičiais tapo (buvo „išrinkti“) paliepus/ paprašius seniūnui arba rajoninei valdžiai.

Tad ką reikėtų daryti? Nejaugi padėtis be išeities ir teks (kaip tam anekdote apie atominį karą) užsidengus paklode galvas šliaužti patiems į kapines? Nepasiduokim tokiai nevilčiai. Reikalingas didesnis žmonių pilietinis aktyvumas: burtis į aktyvias pilietines bendruomenes, rinkti parašus ir reikalauti Seimo, kad SAVIVALDOS įstatyme būtų įvestas modelis bent panašus į aukščiau aprašytąjį. Tai- nelengva, bet kito kelio paprasčiausiai nėra. Viena bendruomenė (kad ir kokia skaitlinga ji būtų) nepajėgs įtakoti įstatymo keitimo. Bendruomenės turi jungtis į stambesnes organizacijas- „skėčius“. Tokie „skėčiai“ jau egzistuoja Lietuvoje. Pavyzdžiui, Lietuvos kaimo bendruomenių sąjunga (LKBS), vienijanti virš 1000 kaimo bendruomenių; Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sajunga (LVBOS), apjungianti LKBS ir Vilniaus bei Kauno bendruomenių asociacijas.

Bijoti nėra ko. Vis dėlto per 20 nepriklausomybės metų jau atitolome nuo tarybinės diktatūros, kai už kitokią nuomonę kolūkio pirmininkas galėjo neduoti ganyklų ar šieno, o už parašų rinkimą (siekiant keisti valdžios sprendimus) galėdavai atsidurti KGB rūsiuose arba Sibire. Iki šių savivaldos rinkimų jų tvarkos jau nepakeisime. Balsuokime. Tik akylai stebėkime, galvokime, už ką balsuosime, ir ruoškimės keisti įstatymą.
Pabaigai pacituosiu tikrojo sąjūdiečio prof. Br. Genzelio žodžius jo straipsnyje, išspausdintame laikraščio „Lietuvos žinios“ 2011-01-21 dienos numeryje: „Kol piliečiai neras mechanizmo, kaip kontroliuoti valdančiuosius, juos kontroliuos oligarchai“.

Tad, mieli kaimynai, mechanizmas yra! Kada jis pradės veikti?

Dr. Jonas G. Punys,
Antalieptės kaimo bendruomenės pirmininkas,
Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos valdybos narys,
Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos tarybos narys

Dokumentai:
0102b_ZarKrast_savivalda.doc

Antalieptė 2010